Po dviejų dienų kelio dulkėtais takais, Ieškotojas jau galėjo įžvelgti miesto kontūrus. Bet jo dėmesį patraukė sunkiai įžiūrimas žalumos lopinėlis, esantis dešinėje kelio pusėje. Priėjęs arčiau, Ieškotojas pamatė nedidelę kalvą, kur žaliavo patys nuostabiausi medžiai, žydėjo įvairiaspalvės gėlės ir erdvę užpildė paukščių čiulbesys. Ši kalva buvo apsupta žema medine tvora, o praviri bronziniai varteliai taip ir kvietė užsukti vidun.
Ieškotojas visiškai pamiršo apie miestą, apie tai, kur ir kam jis ėjo, ir pasidavė vilionėms pailsėti šioje nuostabioje vietoje. Pro vartelius jis įėjo vidun ir neskubėdamas ėmė vaikštinėti tarp baltų akmenų, kurie atsitiktine tvarka pūpsojo tarp medžių.
Jo žvilgsnis tarsi drugelis sklandė erdvėje, fiksuodamas kiekvieną šio spalvingo rojaus detalę.
Jo akys buvo ieškotojo akys, jos buvo atviros viskam, kas nepatirta, ir galbūt todėl ant vieno akmens jis pastebėjo užrašą: “ A.T. gyveno 8 metus, 6 mėnesius ir 3 dienas”.
Ieškotojas nevalingai krūptelėjo, supratęs, kad tai ne paprastas akmuo, o antkapis. Jo viduje kilo gailestis, kad šis vaikas taip trumpai gyveno. Apsidairęs Ieškotojas pamatė, kad ir ant greta gulinčio akmens yra užrašas: “J.K. gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites”.
Ieškotojas buvo sukrėstas. Ši nuostabi vieta buvo kapinės, o kiekvienas akmuo – antkapis. Vieną po kito jis skaitė užrašus ant baltų akmenų ir visi jie buvo panašūs. Visuose buvo užfiksuota tiksli žmogaus gyvenimo trukmė. O baisiausia Ieškotojui buvo tai, kad ilgiausiai gyvenęs žmogus nugyveno tik kiek daugiau nei vienuolika metų.
Milžiniškas sielvartas užtvindė Ieškotojo širdį. Atsisėdęs po medžiu, jis pradėjo raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo senas kapinių prižiūrėtojas. Pastebėjęs graudžiai verkiantį Ieškotoją, jis paklausė, ko gi šis taip rauda, galbūt liūdi dėl kokio savo giminaičio mirties.
- Ne, ne dėl giminaičio, - atsakė Ieškotojas. – Kas čia vyksta? Kas atsitiko šiame mieste? Kodėl tiek vaikų palaidota šioje vietoje? Koks prakeiksmas krito ant visų šių žmonių?
Senis nusišypsojo ir tarė:
- Nurimk. Nėra jokio prakeiksmo. Mes turime labai seną paprotį. Jeigu nori, aš tau papasakosiu.
Ir senis pradėjo savo pasakojimą:
“Kai jaunuoliui sukanka penkiolika metų, tėvai jam dovanoja štai tokią knygelę, kuri nešiojama pasikabinus ant kaklo. Ir aš tokią turiu. Nuo to momento kiekvieną kartą, kai išgyveni kažką smagaus ir malonaus, tu atsiverti knygelę ir joje užrašai:
Kairėje pusėje – kas sukėlė malonumą.
Dešinėje – kiek laiko tęsėsi ši akimirka.
Štai tokia tradicija.
Pavyzdžiui, tu susipažinai su mergina ir ją pamilai. Kiek ilgai tęsėsi šios pažinties džiaugsmas? Kiek truko ši beprotiška aistra? Savaitę? Dvi? Tris su puse? Toliau – pirmojo bučinio jaudulys…tai neįtikėtinas malonumas. Kaip jį išmatuosi? Dvi minutes? Tiek, kiek trunka bučinys? Arba dar. Pridėti pojūčius, susijusius su juo. Dvi dienos? Savaitė?
Toliau – pirmojo vaiko gimimas…
O draugų vestuvės?
O ilgai laukta kelionė?
O susitikimas su broliu, kuris sugrįžo iš tolimo krašto?
Kiek gyvenimas tau skyrė malonumų?
Valandas? Dienas?
Ir visa tai mes rašome knygelėje. Kiekvieną džiaugsmo momentą. Kiekvieną akimirką.
Pas mus taip jau priimta: kai kas nors miršta, reikia atverti jo knygelę ir sudėti visą išgyvento džiaugsmo laiką, kad galėtumėm užrašyti ant antkapio. Nes mums tai ir yra IŠ TIKRŲJŲ NUGYVENTAS GYVENIMAS…”
Jorge Bucay (psichoterapeutas, rašytojas)
Vertimas Ilona Tamošiūnienė
