Moralas

   Vyras atsistojo metro stotyje Vašingtone ir pradėjo
       groti smuiku. Buvo šaltas sausio rytas. Jis sugrojo
       šešis Bacho kūrinius maždaug per 45 minutes. Buvo
       piko valanda. Apskaičiuota, kad per tą laiką keli
       tūkstančiai žmonių perėjo stotį. Dauguma iš jų
       keliavo į darbą.

       Praėjus trims minutėms, vidutinio amžiaus vyras
       pastebėjo, kad groja muzikantas. Jis sulėtino savo
       tempą ir kelioms sekundėms sustojo. Bet po to vėl
       nuskubėjo savo reikalais.

       Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį dolerį. Moteris
       įmetė pinigus ir nė nesustojusi nužingsniavo toliau.

       Po kelių minučių kažkas atsirėmė į sieną ir pradėjo
       jo klausytis, bet po to pažvelgė į laikrodį ir vėl
       grįžo prie ankstesnio tempo. Aiškiai vėlavo į darbą.

       Tas, kuris skyrė daugiausiai dėmesio, buvo 3 metų
       berniukas. Jo motina skubėjo ir ragino jį eiti
       kartu, bet vaikas vis tiek sustojo paklausyti
       smuikininko. Galiausiai mama sugriebė jo ranką
       ir pradėjo tempti su savimi. Vaikas tolo, nuolat
       atsisukinėdamas į smukininką. Tai pasikartojo ir
       su keletu kitų vaikų Visi, be išimties, tėvai
       privertė juos judėti toliau.

       Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės
       sustojo ir kurį laiką paklausė. Apie 20 davė jam
       pinigų, bet ir toliau palaikydami savo įprastą
       tempą. Jis surinko 32 dolerius. Kai smuikininkas baigė
       groti ir apėmė tyla, niekas to net nepastebėjo.
       Niekas neplojo, nebuvo jokio pripažinimo..

       Niekas nežinojo, kad šis smuikininkas Joshua Bell,
       vienas iš geriausių pasaulio muzikantų. Jis grojo
       vieną iš sudėtingiausių kada nors parašytų kūrinių
       su smuiku, kurio vertė 3,5 milijono dolerių.

       Dvi dienas iki jo pasirodymo metro, Joshua Bell
       pardavė visus bilietus Bostono teatre, kur vieta
       vidutiniškai kainavo 100 dolerių.

       Tai tikra istorija. Joshua Bell pasirodymą metro
       stotyje suorganizavo Vašingtono paštas, kaip
       socialinį eksperimentą dėl žmonių suvokimo,
       skonio ir prioritetų. Klausimas buvo toks:
       paprastoje aplinkoje, netinkamą valandą, ar mes
       suvokiame grožį? Ar mes sustojame tai įvertinti?
       Ar mes atpažįstame talentą visiškai kitame kontekste?

       Viena šio eksperimento išvadų:
       Jei mes neturime nė akimirkos sustoti ir paklausyti
       vieno geriausių pasaulio muzikantų, grojančio
       gražiausią muziką istorijoje, pagalvokite, kiek
       svarbių dalykų mes nepastebime savo gyvenimo
       kasdienybėje?