Kaip atrasti dingusį gyvenimo džiaugsmą?

17/08/2015 09:16

Kaip atrasti dingusį gyvenimo džiaugsmą?

Pagaliau yra atsakymas į šį seną kaip žmonija klausimą – man jau aišku kur tas džiaugsmas slepiasi ir kaip jį surasti. Ar Tu džiaugiesi gyvenimu? Jei ne – paskaityk, galbūt rasi idėjų kaip tai pakeisti. Jei taip – paskaityk vis tiek, galbūt rasi idėjų kaip savo gyvenimą paversti dar geresniu. Tik perspėju – aš žinau kelią, ne kokį teleportacijos būdą, bet kelią, o keliu reikia eiti. Bet apie tai irgi pakalbėsim.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Visas šis tinklaraštis prasidėjo nuo to, kad gyvenimo džiaugsmas pranyko ir aš mėginau ieškoti kur jis. Dariau daug visokių dalykų, asmeninių eksperimentų ir vienas jų buvo aiškiai suvokti kaip veikia pasaulis. Maniau, kad suvokus tai, galbūt pavyks suprasti kurioje vietoje ir tas džiaugsmas pasislėpęs. Viena iš priemonių pasaulio sąrangai suvokti buvo šis tinklaraštis, kuriame rašiau pakankamai išbaigtas ir, galbūt, naudingas skaitytojui mintis.

Ir pagaliau, po 1,5 metų tyrinėjimų ir paieškų priėjau prie tam tikros išvados. Jei nekantrauji sužinoti, kur tas gyvenimo džiaugsmas – šok tiesiai į skyrelį „Teoriniai džiaugsmo principai“. Bet rekomenduoju skaityti viską iš eilės. Nes jei tiesiog perskaitysi atsakymą – palinguosi galva: "taip taip, žinoma". Bet jei skaitysi iš eilės, galbūt pamatysi kaip iki to "žinoma" nueiti. Palinguosi galvą kai perskaitysi prielaidas ir, galbūt, netgi nebereikės skaityti išvadų – bus ir taip aišku.

Ką patyriau pats

Pradėsiu pasakojimą nuo to, ką patyriau pats.

Visų pirma, žmogus atsidūręs sudėtingoje padėtyje, kurioje, atrodytų, viskas yra nemėgiama ir nemylima prisimena seną gerą patarimą: "Daryk ką mėgsti, mėk ką darai." Tai kas pirma, višta ar kiaušinis? Kiaušinis – nusprendžiau aš ir pamėginau pamėgti tai ką darau. Tai davė man labai daug.

Visų pirma, jeigu darai tai ko nemėgsti, vadinasi kas nors to paprašė. Vadinasi tai yra kam nors naudinga. Argi nėra džiaugsmas daryti tai, kas yra kam nors naudinga? Tačiau gal yra daugiau naudingų dalykų, kuriuos norisi padaryti bet niekas neprašo? Būtent! Todėl reikia pačiam tuos dalykus padaryti ir parodyti – va kaip moku! Gal aplinkiniams patiks ir jie paprašys vėl. Gal jie tiesiog nežino, kad galima tai padaryti!

Čia apie darbą. Jei darbas nemielas ir yra nors kažkiek laisvės, galima rodyti iniciatyvą ir daryti tai kas patinka. Visai gali būti, kad iniciatyva bus įvertina (netgi pinigais), o patinkanti veikla taps viena iš pareigų. Šitaip nemiela darbo vieta gali tapti visai miela.

Taip pat apie laisvalaikį. Jeigu laisvalaikio leidimo būdas nemielas, atėjo pats laikas siūlyti savo idėjas. Ne tik draugams paburbėti "o kodėl mes niekur dviračiais nevažiuojam?", bet sėsti ant dviračio ir feisbuke paskelbti "aš važiuoju tada ir tada – kas prisijungs?". Laikui bėgant atsiranda tokie projektai kaip mėnesio trukmės kelionė su dviračiu į Estiją (įspūdžiai ČIA).

Va Tau ir idėja, kaip susigražinti gyvenimo džiaugsmą: Daryk tai kas Tau patinka nors po truputėlį ir rodyk visiems ką padarei. Yra skirtumas kai rašausi visokias idėjas pats sau ir kai rašau tinklaraštyje ir gaunu už tai LÁIKŲ!

Bet čia dar ne viskas.

Man pasidarė įdomu, o kodėl man nepatinka tai kas nepatinka? Ar iš tikrųjų nepatinka? Taip aš nustojau viską vertinti ir meluoti sau, įtikinėti save visokiais dalykais, o pradėjau klausyti. "Šitas darbas yra puikus, nes: pirma ... antra ... trečia ..." – gana! Kaip aš iš tiesų jaučiuosi? Kas konkrečiai man nepatinka? Stebėdamas supratau, kad iš tiesų labai daug sau melavau – nuolatos sau aiškindavau, kodėl vieni dalykai yra gerai, o kiti blogai. Ignoruodavau savo jausmus ir viską bandydavau racionalizuoti. Keliuosi ryte surauktu snukiu ir sakau sau kaip rekomenduoja gudrūs vadovėliai: "taigi šiandie tokia puiki diena laukia". Arba šoku iš lovos su entuziazmu prie kokios nors veiklos, bet sakau sau, kaip liepia sakyti gudrūs gudročiai: "o va protingi žmonės šito nedaro!".

Vienas iš tų dalykų kuriuos norėjau pabandyti ir pagaliau pabandžiau buvo meditacija. Ji man labai padėjo nustoti sau meluoti ir pradėti jausti tai, ką iš tikrųjų jaučiu. Nežiūrėti per rožinius akinius, nevynioti į vatą, nespalvoti, neužtušuoti, nepagražinti, bet ir ne apjuodinti. Jeigu jaučiuosi blogai – pripažįstu, kad jaučiuosi blogai. Jeigu jaučiuosi piktas ant ko nors – pripažįstu, kad jaučiuosi piktas. O ne apsimetu superpozityviu supermienu.

Tai davė labai daug. Pagaliau aš supratau kas man patinka, o kas nepatinka! Ir netgi supratau, o ką apskritai reiškia "patinka". Patinka tada, kai jaučiuosi toje padėtyje gerai. Nepatinka tada, kai jaučiuosi blogai. Aišku, vien patinka-nepatinka negali tapti gyvenimo vedliu, nes greitai nueisi laikinų malonumų klystkeliais, bet jau pripažinti tai pačiam sau buvo didelis žingsnis. Jau nebetikiu kai kas nors aiškina, kad remiantis tokiais ir tokiais moksliniais tyrimais arba tokia ir tokia filosofija aš neturiu priežasties jaustis nelaimingas. Jaučiuosi! – vadinasi ir tie tyrimai, ir filosofija niekam tikę.

Ir dar svarbu suprasti, kad nėra universalaus gėrio. Tai kas vienam patinka, kitam galbūt nepatinka. Tai jeigu nepatinka kokia nors vieta, o ten sėdi – išeik. Kažkas tikrai labai nori ten atsisėsti! Kodėl užimi vietą? Tikrai žinau žmonių kurie NEMĖGSTA gyventi palapinėje arba valgyti morkų, ir žinau tokių, kurie MĖGSTA šokti arba burokus. Kad ir kaip man tai būtų keista.

Jei jau kalbu apie jausmą, metas užsiminti ir apie būseną. Būsena – tai toks ilgalaikis jausmas, kurio apibrėžti nesiimsiu. Bet galima įkristi į negatyvią būseną ir tada kyla klausimas kaip iš jos išeiti. Vėlgi, rodydamas iniciatyvas įvairiose srityse pamačiau, kad atliktas veiksmas, fizinis judesys padeda išlipti iš negatyvios būsenos. Net nedidelė mankšta gali padaryti stebuklą. Kaip labai gražiai parašyta knygoje „Getting things done“: „It is easier to act to a better feeling, than to feel to a better action“ (Paprasčiau nuveikti geresnį jausmą, nei išjausti geresnį veiksmą).

Tai jeigu mokame jausti tai ką jaučiame, tai identifikuoti, pripažinti, nemeluoti sau, vadinasi galima tą jausmą pakeisti, jeigu jis užsitęsė. Tiesiog reikia atlikti fizinį veiksmą. Tinka viskas, kūno pozicijos pakeitimo iki atsistojimo nuo kėdės ir nuėjimo pakalbėti su kuo nors. Kuo daugiau iniciatyvos, tuo daugiau įvairių veiksmų atlieki, padedančių neužstrigti toje pačioje būsenoje. Kuo daugiau veiksmų, tuo labiau norisi kažką daryti ir tuo daugiau iniciatyvos, nes pajauti kaip gerai tai veikia. Svarbu tik pabandyti.

Nepasitenkinimas gyvenimu yra jausmas arba būsena ir tai galima pakeisti!

Beje, kartais mes ieškome priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl vienus ar kitus dalykus keisti arba nekeisti, daryti arba jų nedaryti. Jau parašiau apie tai ilgą ir gerą straipsnį „Nustok teisintis!“. Esmė paprasta – niekam neprivalai teisintis dėl daugelio savo veiksmų ir ypač dėl to ką jauti. Jeigu jautiesi blogai, nereikia to užglaistyti pasiteisinimais, reikia tai pripažinti. Jeigu norisi ką nors padaryti, nebūtina aiškintis kodėl, galima tai tiesiog padaryti. Jeigu nenori daryti – tuo labiau.

Kas toliau? Taigi pamačiau, kaip yra gerai pradėti daryti įvairius veiksmus savo iniciatyva. Visai netrukus tai išvirto į tą, kas pasirodo jau yra visur daug kartų aprašyta ir papasakota seminaruose. Į „Asmeninius Projektus“. Tai yra tokie projektai, kurie pradžioje atrodo niekam nenaudingi, tik Tu jauti, kad jie gali būti įdomūs. Jie greičiausiai nekeičia nei Tavo gyvenimo, nei pasaulio, bet juos įdomu daryti ir juos darai nors niekas neprašo, randi jiems laiko nors jo NĖRA (kaip nėra – yra 24 valandos per dieną).

Žinau žmogų, kuris sukūrė tinklaraščių platformą (tą pačią, kurioje ir mano tinklaraštis guli), po to sukūrė keletą muzikinių albumų, nors dirba programuotoju. Žinau tokį kuris padarė 100 atsispaudimų, po to pagamino kažkokią ypatingą žiedadulkių arbatą, nors yra architektas. Žinau tokį kuris išmoko japonų kalbos, po to mokinosi groti būgnais nors yra finansininkas.

Tai yra Asmeniniai Projektai. Jų filosofija paprasta – išsirink sritį kuri Tau patinka šiuo momentu ir išsikelk joje tikslą kurį nori pasiekti po 30 (arba 60, arba 90) dienų. Kai praeina laikas arba pasieki tikslą – gali tęsti kas pradėta arba pasirinkti ką nors kitą. Svarbu, kad tas projektas Tave ko nors naudingo išmokytų, kad jo metu ką naudingo pamatytum, įgytum vertingos patirties, arba tiesiog ką nors sukurtum. Ir tai jokiu būdu neturi būti viso gyvenimo sprendimas! (Nuo šiandien kas dieną darysiu rytinę mankštą po 30 minučių!!! – nesėkmė po savaitės garantuota) Pasiryžk daryti mankštą 30 dienų po 5 minutes ir žiūrėk kaip sekasi. 30 dienų praėjo ir nebesinori? Daryk ką nors kitą. Norisi tęsti? Mėgink 10 minučių. Nežinai ar nori būti muzikantu? Užsirašyk į gitaros (pianino, smuiko, džembe, didžeridu ar kokio kito daikto) kursus. Tik 30 dienų. Norisi pabandyti rašyti tinklaraštį? Turi 30 dienų!

Šitas metodas eliminuoja baimę padaryti neteisingą visą gyvenimą įtakojantį sprendimą. Gali tiesiog pamėginti ir sužinoti – patinka ar ne, kaip jautiesi, kai tai darai. Naudos yra dvi. Pirma – Tu išsikeli tikslus ir atlieki veiksmus juos pasiekti, dėl to sunku užsilaikyti blogoje būsenoje. Antra – Tu išbandai daug visokių veiklų ir sužinai kurios patinka, o kurios ne. Jei užsimanysi gyvenime ką nors keisti, turėsi daugiau idėjų ką gali rinktis ir daugiau patirties kaip tai padaryti.

Ir galų gale pereinu prie komforto zonos. Vienos prezentacijos metu laisvų pažiūrų jaunimo su dredais ir barzdomis paklausiau kuris žmogus yra už komforto zonos ribų: tas kur nuobodžiai sėdi ofise, ar tas kuris žygiuoja kalnuose per lietų. Vis tiek visi nepaisant dredų nubalsavo, kad tas antrasis kur kalnuose, nors vėliau pradėjo diskutuoti, kad gal ir tas pirmasis kur ofise (!).

Esmė tokia – kad ir ką darai, ar tai būtų nuolatinis darbas, mokslai ar asmeninis projektas, ko nors naujo išmoksi tada, kai atsidursi ant komforto zonos ribos. Kai jau lyg ir nežinai kaip reikia daryti, kai viską reikia daryti kažkaip naujai, kai ne taip kaip įprasta, kai reikia ko nors išmokti, susižinoti, pačiam, kai nieks neverčia. Jei iššoksi už komforto zonos – gali susižaloti visam gyvenimui. Pavyzdžiui jei ofisas nėra komforto zona – gali sužaloti savo nervų sistemą. Jei kalnai nėra komforto zona – gali pasiklysti ar šiaip užsimušti. Todėl labai svarbu yra JAUSTI tai ką JAUTI ir suprasti kur yra TAVO komforto zona. Jei išėjai už ribų – pavojinga. Jei esi pakraštyje – įdomu. Jei esi viduje – nuobodu. Net jei sakai, kad nenuobodu, pabandyk įsijausti. Ar tikrai nenuobodu? Taip nenuobodu, kad nei televizoriaus reikia kuris palinksmintų, nei alkoholio, kuris padėtų užsimiršti?

Kaip link tos komforto zonos pakraščio judėti? Arba rodyk iniciatyvą, imkis naujų projektų tose srityse kur jau dirbi. Arba daryk Asmeninius Projektus.

Taigi, čia papasakojau tai, ką patyriau pats, kokia yra mano patirtis. Bet aš dar ir aplinką stebėjau. Remdamasis savo ir aplinkinių žmonių patirtimi priėjau dar keleto išvadų.

Ką pastebėjau aplinkoje

Visų pirma, stebėjau žmones, kurie iš tiesų džiaugiasi gyvenimu. Stengiausi su jais susitikti, kviečiau į draugus feisbuke, stebėjau jų pranešimus. Supratau vieną dalyką – jei žmogus džiaugiasi gyvenimu, jis nesugeba paaiškinti kaip šioje būsenoje atsidūrė. Na, jis paaiškina kas jį džiugina: va, paukščiukai čiulba, kaip gerai kad yra žiema ir vasara, esu sveikas, turiu nuostabią šeimą, daug dirbu ir panašiai. Pamatau savaitgalį įkeltas nuotraukas, kuriose – besišypsantys prie kompiuterių palinkę žmonės, o prierašas skelbia: „laimingi žmonės laiko darbe neskaičiuoja“. O kaip to pasiekti? Jie nežino. „Taigi tiesiog va! Paukščiukai gi tai čiulba!“.

Galbūt čia ir yra paslaptis – tiesiog nesirūpinti tuo gyvenimo džiaugsmu, tiesiog eiti per gyvenimą, užsiimti veiklomis, daryti kas reikalinga ir džiaugsmas atsiras pakeliui? Ir man anksčiau buvo panašiai, bet tas džiaugsmas ėmė ir nuplaukė. Vadinasi ką nors visgi reikia daryti, kad jis nenuplauktų. Yra tam tikri principai kurių anksčiau nesilaikiau.

Yra toks principas „Pirma mokėk už save“, kurį perskaičiau labai nuobodžioje knygoje „Du Tėčiai – turtingas ir vargšas“. Ilgai tai buvo tik teorinis principas ant popieriaus, kol nepamačiau žmonių, šį principą taikančių savo gyvenime. Žmonės pirma reikalauja iš kitų, o tik tada jiems atsilygina (Bet koks darbdavys taip daro). Pirma pasirūpina savimi, o tik tada rūpinasi kitais (Daug uždirbęs verslininkas užsiima labdara). Arba itin galingas reikalas – pirma nudirba savo darbus, tik tada dirba kitiems. Netgi darbe pirma reikia nudirbti savo darbus, o tada galima padėti kolegoms nesusitvarkantiems su savaisiais. O dar geriau keltis anksčiau ryte ir pirma nudirbti darbus savo Asmeniniams Projektams, o tik tada daryti visa kita.

Būtent taip žmonės ir daro. Tik tada gali efektyviai padėti kitiems, kai susitvarkei savo darbus, kai turi resursų, žinių, gebėjimų padėti kitiems. Tik tada gali susitvarkyti su savo pareigomis, kai ignoruoji kitų žmonių prašymus ir reikalavimus nors trumpam.

Tos kelios akimirkos skirtos sau, padeda neapleisti savęs, nepamiršti savęs, o tai yra svarbu, nes, jeigu sugebi jausti kas Tau patinka, reikia rasti šiems dalykams laiko. Jeigu nori rodyti iniciatyvą, jai reikia rasti laiko.

Šitaip dirbdami žmonės pasiekia tai, ką aš vadinu harmonija. Ji būna tada, kai žmogus daro tai ką galvoja, galvoja tai ką daro, sako tai ką daro, daro tai ką sako, galvoja ką sako ir labai dažnai sako ką galvoja. Kitaip tariant sako, galvoja ir daro tą patį. Ir ne bet kaip, o sako, galvoja ir daro tai ką jaučia. Mane nuolatos stebino laimingų žmonių gebėjimas būti atviriems ir tiesiog nedaryti to kas nepatinka. Neiti į universitetą pavyzdžiui. Gebėjimas garsiai pasakyti savo nuomonę. Taip pat gebėjimas daryti tai kas patinka. Vėlgi – iniciatyva jau esamose veiklose arba nauji Asmeniniai Projektai. Vėlgi – pirma pasirūpinimas savimi.

Jei jau gyvenimo džiaugsmas yra susietas su jausmu, vadinasi siedami savo kalbą, veiksmus ir galvojimą su jausmu pasieksime harmonija, o ši, visai gali būti, yra kaip tik tai ko ir reikia džiaugsmui atsirasti.

Ko dar žmonės nepamiršta, tai pusiausvyros. Kas ta pusiausvyra? Tai yra fizikos, biologijos, ekonomikos, psichologijos, socialinių ir kitų dėsnių paisymas. Tai duoti ne daugiau nei gali ir imti ne daugiau nei reikia. O prieš norint ką nors pasiimti, paklausti savęs ką galiu duoti mainais? Galiu dirbti dėl savo svajonės? Galiu ją nusipirkti? Galiu prisidėti idėjomis?

Būtent šis klausimas išvaiko iliuzijas, kad pinigai auga ant medžių, kad sėkmė randama po krūmais, o laimė sklinda iš dangaus. Dėl visko reikia dirbti ar bent jau duoti ką nors mainais. O taip norėtųsi – suvokei gyvenimo prasmę (kaip kad šis vaikinas) ir VISKAS! LAIMĖ ir DŽIAUGSMAS! Pasirodo nė velnio. Ir laimingi žmonės tą puikiai supranta.

Vienuoliai gyvenantys toli nuo visko ir tai dirba – atlieka sunkias ir nuobodžias praktikas.

Tai jeigu laimingi žmonės dirba dėl savo svajonės, ar tikrai jau taip visą laiką laimingi? Ne. Kiek teko leisti laiką su laimingais žmonėmis, dažnai jie visai nėra laimingi. Jie būna pavargę, susirūpinę, prislėgti, pasimetę. O kai vėl išaušta laimės akimirka, tada jie puola fotografuotis ir kelti nuotraukas į feisbuką. Tada mes jas matome ir mums atrodo, kad tie žmonės laimingi visada. Bet taip nėra.

Labai daug visokių Budų ir Budos pasekėjų kalbančių apie laimę sudaro įspūdį, kad teisingas kelias yra visą laiką skendėti laimės spinduliuose. Jie pamiršta paminėti, kad visą laiką laimės spinduliuose skendi tik aukščiausio lygio vienuoliai-atsiskyrėliai. Netgi dalyvavus pagal griežtas budizmo tradicijas paruoštame Vipasanos meditacijos kurse laimė buvo tik vieną dieną iš dešimties – kai jau buvo galima važiuoti namo.

Taigi, nesvarbu kaip viskas atrodo aplinkui, tačiau būti tik pusiau laimingam jau yra gerai. Nereikia STENGTIS džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Jei yra sunkių momentų – viskas tvarkoje, taip ir turi būti.

Tačiau kad ir apie ką svajotų laimingi žmonės, visi jie atlieka veiksmus vienaip ar kitaip artinančius prie tų svajonių. Šioje vietoje verta prisiminti vieną anekdotą: "Dieve, prašau padėk man laimėti loterijoje!" – prašo žmogus, prašo nuoširdžiai ir taip jau nebe pirmą kartą. Galų gale angelai nusprendė užtarti šį žmogų ir nuėjo pas Dievą. "Kodėl tu jam nepadedi laimėti?" – paklausė jie. "Kad jis niekaip bilieto nenusiperka!".

Tai va, galima svajoti, tas svajones vizualizuoti, užsirašinėti, kontempliuoti, medituoti, piešti, sapnuoti, bet jeigu neišeisi į gatvę ir ko nors nepadarysi – visos tos mintys neturės kaip materializuotis. Ką galima padaryti? Galima pasakyti žmonėms, kad Tavo svajonė yra tokia ir tokia, ir ieškai bendraminčių ją įgyvendinti arba mokytojų, kurie patartų kaip. Bet vėlgi – gali pliurpti, kalbėti, klausytis, pasakoti, bendrauti, aptarinėti, fantazuoti, apdainuoti, bet jei nepradėsi nieko daryti – tai niekas ir neįvyks (aišku, visko atsitinka).

O tai ką daryti? Iš tiesų – bet ką. Kaip pastebėjau, labai svarbi savybė yra gebėti priimti sprendimus (Jei šios savybės neturi – galima naudotis sprendimų priėmimo metodais). Jeigu turi daug idėjų Asmeniniams Projektams – išsirenki vieną, pažiūri ką gali artimiausiu metu nuveikti šio projekto labui ir eini daryti. Kol nepadarei sprendimo – nepasirinkai kuriuo keliu eiti, tol stovi vietoj. Kai pradedi judėti – galbūt sužinosi, kad pasirinktas kelias neteisingas, galėsi peršokti ant kito, arba grįžti atgal, bet jau turėsi naujų patirčių ir naujų žinių. Taigi, metas išsirinkti Asmeninį Projektą, sugalvoti ko šioje srityje nori pasiekti per, tarkim, 3 mėnesius, sugalvoti koks sekantis veiksmas ir eiti daryti.

Pirmyn!

Gerai, viską jau žinau. O kodėl gi mano gyvenimo džiaugsmas dingo? Kitaip tariant ko Tau reikia saugotis, kad Taviškis nedingtų?

Kodėl gali dingti gyvenimo džiaugsmas?

Mano atveju buvo taip: visų pirma aš pajutau, kad stoviu vietoje ir degraduoju. Tas tikrai nebuvo tiesa, nes aš buvau labai užimtas žmogus. Vienu metu studijavau ir vysčiau didžiulį projektą universitete, kitu metu dirbau ir studijavau, kitu metu dirbau per du darbus ir dar labai intensyviai, vienu žodžiu – labai užimtas žmogus. Išmokau daugybės naujų dalykų, įgijau naujų patirčių, judėjau į priekį didžiuliu greičiu ir kilau karjeros laiptais, bet vis vien jaučiau, kad degraduoju.

Atrodytų visiška nesąmonė, nes juk logiškai pamąsčius progresas buvo. Va aš irgi taip logiškai mąsčiau ir NELEIDAU sau pajausti to ką iš tiesų jaučiu, kol galų gale nepramušė.

Esmė buvo ta, kad aš atidaviau savo gyvenimą kitiems, taigi jie sprendė ką man daryti, kur man eiti, ką man dirbti ir taip toliau. Aš įgijau tų patirčių, kurių reikia jiems, išmokau tų dalykų, kurie įdomūs jiems ir leidau laisvalaikį taip kaip įdomu jiems. Nes neleidau sau pasakyti, kas man patinka.

Nors anksčiau dariau nemažai įvairių Asmeninių Projektų (kompiuterinių žaidimų kūrimas, komiksų piešimas, muzikos kūryba, apsakymų rašymas), teko juos visus apleisti dėl rimtesnių projektų. Taigi reikia savanoriauti! Reikia mokytis! Reikia daryti kas sakoma! Atrodė, kad visa tai ką aš darau sau yra gryna nesąmonė ir niekam nereikalinga. Atrodė, kad vienintelis dalykas kurį aš galiu daryti tai siekti profesinių aukštumų. Taigi, ėmiausi skaityti knygą apie investicijų vertinimą, kuri buvo šiek tiek įdomi, bet nelabai. Ėmiau svarstyti CFA sertifikato gavimą, kurio iki galo nesupratau kam man reikia (tik kad šūstrai atrodo prie pavardės prisirašyti). „O tu nesvajoji įkurti nuosavą įmonę?“ – paklausė manęs kolega. Supratau, kad kažkas ne taip.

Nes juk aš svajojau parašyti knygą! Sukurti interneto puslapį! Skaityti filosofinius veikalus!

Galima sakyti, atsibudau. Esmė ta, kad labai ilgai nedariau jokių asmeninių projektų, dėl to, kad buvo visokiųsvarbesnių projektų. Taigi, nusprendžiau atkurti šituos dalykus. Vėl pradėjau aktyviai piešti, parašiau tą savo nelaimingą knygą, pradėjau praktikuoti žygius dviračiu ir pėsčiomis, skaityti filosofines knygas.

Bet vis tiek kažkas buvo blogai. Kas? Dabar jau žinau.

Visų pirma – tai ką kūriau ir dariau buvo skirta tik man pačiam. Niekas nematė piešinių ir neskaitė knygos, o į visus žygius važiuodavau vienas ir niekam nepasakodavau. Tačiau juk savo kūrybos dalinimasis su kitais, nesavanaudiškas darbas yra tai, kas suteikia džiaugsmą daugeliui žmonių. (Oi kiek savanoriaujančių priviso paskutiniu metu!)

Vėliau tą supratęs pradėjau pasakoti apie savo žygius – keli straipsniai parašyti (tarp jų ir žurnale „Kelionės ir Pramogos“), keli pranešimai skaityti (tarp jų: festivalyje Yaga, LUNI renginyje), netgi tinklapį apie keliones sukūriau (ČIA). Pradėjau dalintis savo filosofijomis, įžvalgomis kurias pats sau vienas pasislėpęs radau knygose (šiame tinklaraštyje). Tą tinklaraštį iliustruoju savo nemokšiškais piešiniais.

Antra – visiškai nesidžiaugiau tuo ką turiu čia ir dabar. Atrodė va šitie dalykai man yra primesti iš šono – jie ne mano, reikia jų vengti. O va šitie mano, aš jais džiaugiuosi! Tas buvo visiška nesąmonė. Juk visi tie dalykai, kuriuos gavau iš aplinkinių yra tarsi dovanos. Už jas aš turiu būti dėkingas! Netgi už visas nemėgiamas veiklas! Aš atradau, kad jose galiu kurti kaip kuriu dirbdamas su asmeniniais projektais. Siūlyti idėjas, prisidėti prie jų įgyvendinimo. Darbe taip pat galiu rodyti iniciatyvą ir kurti tai ką geriausiai moku! Užduotis atlikti ne taip kaip reikia, o taip kaip moku geriausiai! (Be abejo, dėl to padaugėja konfliktų su tvarkos saugotojais, tačiau daugiau ryšio su naujos tvarkos kūrėjais). Taigi, tapti dėkingu už tai ką turi jau dabar yra puikus būdas prisijaukinti tą, kuo dabar esi.

Bet

Čia dar ne pabaiga. Kuri kuri, gauni įvertinimą, pamatai, kad gali daugiau, norisi kurti daugiau. Susitinki su kuriančiais žmonėmis ir pamatai, kad galima dar daugiau. Nuo tų galimybių apsisuka galva ir tada imi galvoti, oi kiek daug dalykų, kurių aš dabar nedarau! Šiais laikais, tenka pripažinti, galimybės yra beveik beribės, jeigu turi kompiuterį, internetą ir truputį pinigų. Tie, kurie nuo pat pradžių ėjo teisingu keliu – darydami tai ką mėgsta ir mėgdami tai ką daro nuėjo kur kas toliau už mane. Lygintis su kitais yra blogai, bet man labiau smogė kitas dalykas – aš pradėjau gailėtis tų dalykų kurių nedarau. O kodėl nekuriu verslo (nors renginius organizuoti nepatiko), o kodėl neprogramuoju (nors anksti suvokiau, kad programuotojai – ne mano chebra), o kodėl nekeliauju, o kodėl nedėstau universitete, o kodėl negroju jokiu instrumentu, o kodėl nedarau to, o kodėl nedarau ano. O tada kyla klausimas, o tai ką aš iš tiesų noriu daryti? Ką noriu veikti gyvenime? Jei pasirinksiu programuoti, nebeliks laiko groti. Jei pasirinksiu groti, nebeliks laiko programuoti! Koks skausmingas pasirinkimas manęs laukia!

Galų gale suvaldžiau ir šitą reikalą. Esmė paprasta – pasirenki vieną asmeninį projektą ir darai jį ribotą laiką. Žinau, kad jei nepatiks, visada galėsiu mesti ir pasirinkti kitą. Šitaip programuodamas neprarandu galimybės groti. Bet jei patiks programuoti, galėsiu tęsti.

Taigi, priartėjau prie to, koks aš buvau tada kai tas gyvenimo džiaugsmas buvo – darau aibę man įdomių dalykų. Tačiau darau tai aukštesniame lygyje – dabar dalinuosi šiais dalykais su žmonėmis. Manęs laukia dar vienas lygis – daryti dar ir ką nors naudingo.

Teoriniai džiaugsmo principai

Viską apibendrinus galima išvesti teorinius džiaugsmo principus. Itin koncentruotus. Itin galingus.

Jei žmogus nesirūpina savo gyvenimo džiaugsmu, o daro tai, kas kyla iš jo širdies ir dalinasi šiais darbais su aplinkiniais, jis tikrai trykš gyvenimo džiaugsmu. Vadinasi reikia pamiršti šį klausimą apskritai ir eiti kurti, dirbti, daryti, veikti! Kitaip tariant daryti viską, kad nebūtų kada šio klausimo prisiminti. Tikrai pajėgsi klausyti širdies ir dalintis savo darbais su aplinkiniais tik tada, kai pamiršti patį klausimą, nustosi nervintis dėl to kas blogai, va džiaugsmo nėra ... o vietoj to koncentruosiesi į veiklas.

1. Nesirūpink gyvenimo džiaugsmu.

Jeigu leisi sau sustoti ir nebegalvoti apie tai kas blogo ar gero nutiko praeityje, nustosi gailėtis dėl to kas įvyko blogo ir ilgėtis to kas įvyko gero. Jeigu leisi sau nebegalvoti apie tai kas bus gero ar blogo ateityje, nustosi bijoti to kas nutiks blogo ir tikėtis to kas nutiks gero. Tai apie ką tada galvoti? Tik apie tai kas yra prieš nosį čia ir dabar. Jausk tik tai ką jauti dabar. Koncentruokis į tai ką darai dabar, o ne tai ką galėtum daryti. Stebėk kas vyksta dabar. Ypač kai sunku (fiziškai, emociškai, bet kaip kitaip). Pamatysi, kad ta trumputė akimirka sugauta tuojau pranyksta. Po jos ateina nauja. Po jos dar kita. Ir jos niekad nesustoja. Štai ši akimirka yra tokia trumpa, kad joje nėra jokios būsenos – nei džiaugsmo, nei kentėjimo. Netgi didžiausiame kentėjime akimirka iš esmės yra maloni (išbandyta fiziškai sunkių žygių metu). Netgi didžiausiame malonume ji iš esmės yra neutrali (irgi išbandyta). Jeigu sugrįžti į akimirką "čia ir dabar", nustoja rūpėti tas gyvenimo džiaugsmas, tiesiog grįžti prie savo veiklos, kuria dabar užsiimi. O kai gyvenimo džiaugsmas nustoja rūpėti – jis grįžta.

2. Būk čia ir dabar.

Kaip tai padaryti? – šaukia pasimetę skaitytojai. Būdami vaikais tą mokame natūraliai (bent jau aš mokėjau). Vėliau mes taip išsimušam iš vėžių, kad reikia ilgai treniruotis kaip į jas sugrįžti. Bet treniruočių tikslas negali būti "pamiršimas", nes jei galvosi pamiršau ar nepamiršau – vadinasi prisimeni. Geresnis žodis yra užsimiršimas. Taigi, tikslesnis principo formulavimas yra:

2. Užsimiršk šioje akimirkoje

Ką reikia daryti, kad užsimiršti šioje akimirkoje? Atsakymas yra štai ČIA. Reikia leisti vykti tam, kas vyksta natūraliai ir stebėti. Kaip leisti vykti tam kas vyksta natūraliai? Gi tiesiog netrukdyti, kitaip tariant nedaryti nieko. Kaip tai nieko? Sėdėti rankas sudėjus? Taigi, kad ne – nuolatos ką nors veikti, būti itin aktyviam. Juk žmogus neužsimiršta gulėdamas lovoje – jis užsimiršta dirbdamas. Galbūt pradžiai reikia padaryti keletą valinių sąmoningų žingsnių, kad atsikelti iš tos lovos ir imtis veiklos, bet kas vyksta toliau – tai užsimiršimas.

Kai jau leidi vykti tam, kas vyksta natūraliai – stebėk. Stebėk kas vyksta, stebėk kaip dėl to jautiesi. Galbūt jautiesi blogai ir norisi ką nors taisyti, kas nors nepatinka. O gal priešingai, viskas gerai ir gali tiesiog leisti sau plaukti savo vidine srove.

Man atrodo, kad gyvenimo džiaugsmas yra ne kas kita kaip leidimas sau nedaryti to ko nereikia. Galbūt todėl, kad viskas jau padaryta. Galbūt todėl, kad nėra kas daryti (va tam vienuoliai ir bėga į kalnus nuo žmonių). Galbūt todėl, kad viską darai natūraliai. Galbūt todėl, kad žinai – dabar poilsio metas.

Apsiskaitęs skaitytojas pastebės, kad aš prisiskaičiau kiniškų skaitalų. Turbūt juose ir radau daugiausiai atsakymų kurie ne šiaip intelektą pakuteną, o tokių, kuriuos galima taikyti nuo sekančios dienos ryto.

Jeigu ieškojimas yra mano natūralus kelias, kuris leidžia man užsimiršti šioje akimirkoje, o kitiems žmonėms dar apie tai ir skaityti įdomu – argi tai ne gyvenimo džiaugsmas? Paradoksalu, ar ne – gyvenimo džiaugsmo ieškojimas gali tapti gyvenimo džiaugsmu.

O ką dabar daryti skaitytojui?

Nelieka man nieko kito, kaip konvertuoti visas tas patirtis ir įžvalgas kurias čia papasakojau į patarimus. Turi gi straipsnis būti naudingas, ar ne? Tačiau kiekvienas žmogus yra skirtingas ir ne kiekvienam tie patys dalykai veiks vienodai. Net jeigu veikia vienodai, žmogus gali skirtingas išvadas pasidaryti. (Va ims kas ir pasakys, kad man Dievas padėjo. Arba Alachas. Arba Krišhna.) Net jei išvados ir tos pačios – galbūt Tu jau seniai įveikei tas bėdas kurias labiausiai akcentuoju aš pats.

Todėl darom taip – aš pasakysiu viską ką turiu pasakyti, o Tu išsirink 3 principus kurie labiausiai patinka, bet ne daugiau. Ir pradėk juos taikyti nuo rytojaus ryto. Kiekvienas jų vertas atskiro straipsnio, todėl negaliu ties kiekvienu paaiškinti ką tiksliai daryti, jei kyla klausimų – rašyk laišką :)

Dabar pakartosiu tai, kas jau buvo pasakyta, tik koncentruotai. Tai būtų principų sąrašas, kurio reikėtų laikytis norint džiaugtis gyvenimu. Ar jis pabaigtas? Vargu.
1) Visa Tavo nemėgiama veikla yra kam nors naudinga. Koncentruok mintis į tai, kad suteiki naudą kitiems.
2) Rodyk iniciatyvą nemėgiamoje veikloje ir po truputį ji ims darytis mėgiama.
3) Siūlyk savo veiklos idėjas kitiems.
4) Daryk kas patinka nors po truputėlį ir rodyk visiems tai ką padarei.
5) Nemeluok sau, jausk tai ką jauti, įsiklausyk į save, nustok racionalizuoti.
6) Medituok (15 minučių, kas dieną).
7) Žinok ką mėgsti ar nemėgsti ir tuo vadovaukis – universalaus gėrio nėra.
8) Fizinis veiksmas gali negatyvią būseną paversti teigiama – pasinaudok tuo.
9) Nesiteisink sau ir kitiems.
10) Vykdyk asmeninius projektus.
11) Daryk asmeninius eksperimentus.
12) Pasiek SAVO komforto zonos pakraštį, bet jo neperlipk.
13) Nesirūpink gyvenimo džiaugsmu.
14) Pirma nudirbk savo darbus, tik tada padėk kitiems.
15) Daryk, kalbėk, galvok tai ką jauti. Kitaip tariant palaikyk harmoniją.
16) Paisyk fizikos, biologijos, ekonomikos, psichologijos, socialinių ir kitų dėsnių.
17) Prieš norą gauti naudos sau, paklausk savęs ką gali už tai atiduoti.
18) Nereikia stengtis džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, nes būti tik pusiau laimingu jau yra gerai.
19) Apsispręsk ką nori daryti toliau, nors ir laikinai.
20) Vairuok savo gyvenimą ir neduok vairo kitiems.
21) Dalinkis savo veiklos rezultatais – rodyk juos kitiems.
22) Pajausk dėkingumą už tai ką turi ir pasiekei jau dabar.
23) Nesilygink su kitais, koncentruokis į tai ką darai dabar.
24) Koncentruokis į tai, ką darai dabar ir negalvok apie tai ko nedarai – užsimiršk šioje akimirkoje.
25) Koncentruokis į tai, kur esi, ką jauti čia ir dabar – užsimiršk šioje akimirkoje.
26) Leisk vykti tam kas vyksta natūraliai, netrukdyk.
27) Stebėk kas vyksta ir kaip dėl to jautiesi.

Apibendrinus viskas turėtų vykti taip:
1) Išsirenki kryptį kuria nori judėti toliau.
2) Atlieki veiksmus, judi ta kryptimi, nors ir po truputėlį.
3) Koncentruojiesi į čia ir dabar atliekamus veiksmus.
4) Stebi kaip sekasi, kaip jautiesi.
5) Jei kas nepatinka – koreguoji save.
6) Užsimiršti procese.
7) Gyvenimo džiaugsmas grįžta.

Pabaigai

Svarbu prisipažinti, kad man joks gyvenimo džiaugsmas nesugrįžo. Tai ką aprašiau yra kelias, kuriuo aš dar tik ketinu pasukti. Ir apskritai aš jaučiu, kad mano natūrali būsena yra 50% gyvenimo džiaugsmo ir ne daugiau.Likę 50% – tai visokie kitokie dalykai, esantys mano natūrali dalis. Taigi, tiek kiek to džiaugsmo turiu, jau yra pakankama.

Ačiū, kad mane išklausei.

P.S.
Šis tinklaraštis nebegali būti apie gyvenimo džiaugsmą. Tenka pergalvoti koncepciją :)

P.P.S.
Šis straipsnis skirtas tik prenumeratoriams, tinklaraštyje jo nerasi :) Bet dalintis visada galima.

Ačiū Martynui už super straipsniukus ;)

—————

Back

Sėkmė - tai tavo požiūrio į gyvenimą vaisius.

Kaip atrasti dingusį gyvenimo džiaugsmą?

Kaip atrasti dingusį gyvenimo džiaugsmą?

Kontaktai