Guliu ir nieko neveikiu..

Guliu ir nieko neveikiu..

Pamenu, kai skaičiau knygą, joje aprašoma viena maža scena - karšta.. šuo guli ramiai nejudėdamas pavėsyje.. Katinas guli irgi.. Jie medituoja.. Kodėl žmonės negali taip pat imti ir gulėti..

Stebėdamas save suvokiu, kiek aplinka - miestas, ekonomika, veiklos, žmonės įtraukia į "veiksmų mėsmalę". Klientas skambina - reikia greičiau, kolega klausia - reikėjo vakar, skubam, skubam.. Eilėje stovintys žmonės nerimauja, nes "ilgai" reikia laukti.. Prie šviesaforo spaudinėji gazą ir trukčioji automobilį, lyg greičiau užsidegs žalia.. Pasižiūri į savo tikslus ir supranti, kad turi veikti greičiau, nes duok Die.. jie neišsipildys..

Skubame, stresuojame, pamirštame save. Pamiršdami save, neįsigiliname į tikruosius savo norus, o pamiršdami norus, mes darome, ne tai, ką norime, ne tai, ką iš tiesų reikia.. Pastebiu, kad retai būnu čia ir dabar.. Dažnai būnu du žingsnius į priekį.. O tikroji laimė atsirana mėgaujantis šia akimirka..

Siūlau - kartais tiesiog būk.. nieko neveik.. nieko svarbaus nedaryk.. Leisk sau ramiai skaityti, ramiai išsijunk mobilųjį telefoną savaitaliui.. Ar bent dienai.. Arba pabandyk pabūti ištiesęs nugarą  tyloje..